Anolito poveikis dermatofitui Microsporum canis in vitro
Šumskaitė, Samanta |
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Laurusevičius, Saulius | Komisijos narys / Committee Member |
Dermatofitija yra viena labiausiai paplitusių odos infekcinių ligų tarp naminių augintinių. Yra išrastas platus spektras vaistų, skirtų grybinėms odos ligoms gydyti, tačiau išoriškai naudojami sintetiniai preparatai dažnai sukelia odos dirginimą, o sistemiškai naudojami vaistai pasižymi šalutiniu poveikiu virškinimo trakto ir kepenų veiklai. Be to, daugėja pranešimų apie mikroskopinių grybų atsparumą daugeliui rinkoje esamų vaistų nuo grybų. Dėl šių priežasčių kyla susidomėjimas alternatyviomis natūraliomis medžiagomis, pasižyminčiomis priešgrybiniu poveikiu ir kartu nesukeliančiomis šalutinio poveikio organizmui bei neteršiančiomis aplinkos toksinėmis liekanomis. Anolitas yra pakankamai nauja medžiaga, skirta antiseptikai, kuri kelia vis didesnį susidomėjimą dėl savo antimikrobinių savybių. Šio darbo tikslas buvo ištirti anolito priešgrybines savybes mikroskopiniam grybui Microsporum canis in vitro bei palyginti anolito priešgrybinį poveikį su maistinės acto rūgšties, joduoto povidono, salicilo spirito ir chlorheksidino poveikiu. Šiam tikslui įvykdyti buvo atliktas tyrimas pasitelkiant 3 skirtingus metodus. Modifikuotu daugybinių makro praskiedimų metodu buvo nustatyta anolito minimali slopinamoji koncentracija (MSK) M. canis grybui, kuri siekė 0,05 proc. Lyginant anolito priešgrybinį poveikį M. canis grybui su kitomis gerai žinomomis priešgrybinėmis medžiagomis buvo atlikti diskų difuzijos ir difuzijos į agarą (įdubų) metodai. Nustatyta, kad vertinant anolito priešgrybinį poveikį difuzijos į agarą metodu, vidutinė slopinamoji zona siekė 15,07 ±0,3mm. Lyginant anolito priešgrybinį poveikį modifikuotu daugybinių makro praskiedimo metodu M. canis grybui su kitomis priešgrybinėmis medžiagomis nustatyta, kad chlorheksidinas, salicilo spiritas bei acto rūgštis pasižymėjo silpnesnėmis slopinamosiomis savybėmis nei anolitas. O joduotas povidonas pasižymėjo stipresnėmis M. canis slopinamosiomis savybėmis nei anolitas. Tiriant anolito priešgrybinį poveikį diskų ir difuzijos į agarą metodais nustatyta, kad visos tirtos medžiagos pasižymėjo stipresnėmis priešgrybinėmis savybėmis nei anolitas. Remiantis atliktu tyrimu, galime daryti išvadą, kad anolitas galėtų būti naudojamas kaip priešgrybinė priemonė, kurią verta nagrinėti toliau ir ištirti ar ši medžiaga būtų tinkama naudoti kaip antiseptikas.
Fungi is one of the most common skin infection disease among pets. A wide range of drugs have been proposed to treat fungal skin infections. Still topical synthetic preparations often cause skin irritation, while systemic medications have side effects on gastrointestinal and liver functioning. Besides, there are increasing reports of resistance to microscopic fungi to many antifungal drugs on the market. For these reasons, there is a growing interest in alternative natural substances that have antifungal effects and at the same time do not cause side effects on the body and do not pollute the environment with toxic residues. Anolyte is a new substance in veterinary and human medicine that is of growing popularity due to its healing qualities. The present assay aimed to determine the effect of anolyte to microscopic fungi Microsporum canis in vitro and to compare the antifungal activity of anolyte with that of acetic acid, iodine povidone, salicyl alcohol and chlorhexidine. For this purpose 3 methods were performed. A modified multi-macro dilution method was used to determine the minimum inhibitory concentration (MIC) of anolyte for M. canis, which was 0.05 %. Disk diffusion and agar diffusion methods were performed to compare the antifungal effect of anolyte on M. canis with other well-known antifungal substances. The average inhibitory zone was found to be 15.07 ±0,3mm when evaluating the antifungal activity of the anolyte by the agar diffusion method. The comparison of the antifungal effect of anolyte with other antifungal substances confirmed that chlorhexidine, salicyl alcohol and acidic acid had weaker inhibitory efficacy on M. canis than anolyte. Iodine povidone had more robust M. canis inhibitory efficacy than anolyte. When studying the antifungal effect of anolyte by the disk diffusion and agar diffusion method, it was found that all tested substances had more potent antifungal efficacy than anolyte. Based on our research, we can conclude that anolyte could be used as an antifungal agent that needs further investigation in the application of anolyte as an antiseptic.