Trumpas liežuvio pasaitėlis: gydymo indikacijos ir metodai

Abstract

Įvadas. Liežuvio pasaitėlis – gleivinės raukšlė, jungianti apatinio liežuvio paviršiaus vidurį su burnos dugnu. Trumpas liežuvio pasaitėlis (ankiloglosija) – būsena, kai pasaitėlis yra neįprastai storas ar trumpas. Medicininėje literatūroje šis terminas atsirado 1960, kurį Wallace [1] apibūdino kaip "būklę, kai liežuvėlio galiukas negali būti iškištas toliau nei apatiniai kandžiai dėl liežuvio pasaitėlio". Daugelį metų ankiloglosijos tema buvo kontraversiška, o gydytojai ją vertino skirtingai. Dažnai ši patologija – asimptomatiška, būklė pagerėja savaime, augant vaikui. Vis dėlto, neretai ši patologija koreguojama chirurginiu būdu [2]. Epidemiologiniai tyrimai nurodo šios patologijos paplitimą nuo 0.1% iki 10.7%. Paplitimo rodikliai didesni studijose [3], atliktose tyrinėjant naujagimius (nuo 1.72% iki 10.7%) nei studijose [4], tyrinėjančiose vaikus, paauglius ar suaugusius (nuo 0.1% iki 2.08%). Galima paaiškinti, jog lengvo laipsnio ankiloglosija gali pranykti augimo metu. Patologija dažnesnė vyriškosios lyties atstovams (santykiu 1,51:1) [5]. Yra įrodymų, jog ankiloglosija gali būti genetiškai perduodama patologija, susijusi su vystymosi raidos sutrikimais, tačiau dažniausiai pasireiškia pacientams be įgimtų vystymosi sutrikimų [2]. [...].