Dirgliosios šlapimo pūslės sindromo diagnostikos ir gydymo galimybės: literatūros apžvalga
Dirgliosios šlapimo pūslės sindromas – tai itin nemalonus sutrikimas, vienodai dažnai varginantis tiek moteris, tiek vyrus ir pasireiškiantis tokiais simptomais kaip dažnas, staigus, įprastai neskausmingas noras šlapintis, kartais su šlapimo nelaikymo epizodais. Yra keletas teorijų, aiškinančių dirgliosios šlapimo pūslės sindromo patogenezę, pvz., miogeninė, neurogeninė bei autonominės šlapimo pūslės hipotezės, tačiau iki galo mechanizmai nėra aiškūs ir konkrečios organinės patologijos, diagnozuojant šį sindromą, įprastai nerandama. Tačiau įvairius diagnostinius tyrimus atlikti yra labai svarbu, siekiant atmesti kitas galimas minėtų simptomų priežastis, pvz., šlapimo takų infekcijas, įtampos šlapimo nelaikymą. Diagnozavus šį sindromą, svarbu parinkti pacientui tinkamą ir veiksmingą gydymą. Kaip pirmojo pasirinkimo gydymas rekomenduojamos mankštos, stiprinančios dubens dugno raumenis – nekenksmingas ir paprastas metodas, nereikalaujantis ypatingo pasiruošimo ar įrangos. Taip pat plačiai vartojami antimuskarininiai vaistai. Jų veiksmingumas įrodytas daugeliu mokslinių tyrimų, tačiau ne visiems pacientams šie preparatai tinkami dėl galimų šalutinių reiškinių. Tokiu atveju griebiamasi kitų, rečiau naudojamų, metodų, tokių kaip botulino toksino injekcijos į šlapimo pūslės raumenį, kryžmeninių nervų neuromoduliacija, transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija. Egzistuoja ir chirurginio gydymo galimybės, tačiau šiomis dienomis gydant dirgliosios šlapimo pūslės sindromą chirurgija taikoma itin retai. Be to, ne mažiau svarbios ir prevencinės priemonės, rizikos veiksnių vengimas ir koregavimas.
Overactive bladder syndrome is an extremely unpleasant disorder that is equally prevalent in men and women and manifests with symptoms such as frequent, sudden, usually painless urination, sometimes with episodes of urinary incontinence. Although urinary incontinence is more common in older people, it should not be considered normal aging. There are several theories explaining the pathogenesis of overactive bladder syndrome, such as the myogenic, neurogenic, and autonomic bladder theory. However, the underlying mechanisms are still unclear and usually during the clinical examination of a patient no specific organic pathology is found. The main risk factors are: older age, postmenopause, childbirth, infection, neurological diseases - multiple sclerosis, brain tumors, Parkinson's disease, stroke, dementia. Various diagnostic tests are essential to rule out other possible causes of these symptoms, such as urinary tract infection or stress urinary incontinence. Overactive bladder syndrome diagnosis can be accomplished through patient symptom resolution, urinalysis, and ultrasound, but the most objective in this case is urodynamic examination. Once overactive bladder syndrome has been diagnosed, it is important that the patient is adequately and effectively treated. Exercise that strengthens pelvic floor muscles is recommended as a first-line treatment because it is a harmless and simple method that requires no special preparation or equipment. Antimuscarinic drugs are also widely used. Their effectiveness has been proven in many scientific studies but some patients experience frustrating side effects and have to discontinue taking the medication. In such cases other, less commonly used methods should be considered, for example botulinum toxin injections into the detrusor muscle, sacral neuromodulation or transcutaneous electrical nerve stimulation. Another option is surgery.[...].