Poinfekcinis dirgliosios žarnos sindromas

Abstract

Dirgliosios žarnos sindromas yra lėtinis gastrointestinalinio trakto sutrikimas, kuriam būdingas pilvo skausmas ir pakitusi išmatų konsistencija bei tuštinimosi dažnis. Kliniškai ligos sunkumas pasireiškia labai skirtingai, pradedant nuo epizodinio nestipraus skausmo iki stipraus skausmo kasdien, susijusio su psichologiniu distresu ir gyvenimo kokybės blogėjimu. Poinfekcinis dirgliosios žarnos sindromas (PI-DŽS) yra dažnas sutrikimas, kai DŽS simptomai pasireiškia po ūminio gastroenterito epizodo. DŽS paplitimas svyruoja nuo 7 iki 16 proc., naujai diagnozuotų DŽS atvejų dažnis per 12 mėnesių laikotarpį nuo persirgtos gastrointestinalinės infekcijos yra 10,1 proc.. Didesnis sergamumas DŽS nustatytas po parazitų bei pirmuonių sukeltų infekcijų – 49 proc., palyginti su 13,8 proc. po bakterinės kilmės gastroenterito. PI-DŽS išsivystymo rizika yra siejama su ūminės žarnyno infekcijos sunkumu, viduriavimo trukme, jaunesniu amžiumi, nerimu bei depresija ir moteriška lytimi. DŽS patogenezė nėra iki galo aiški, manoma, kad išsivystymą gali lemti keletas veiksnių. Sergantiems DŽS nustatytas ženklus žarnyno mikrofloros pasikeitimas: koliforminių bakterijų, Lactobacillus spp., Bifidobacterium spp. kolonijų skaičiaus sumažėjimas ir kitų organizmų (pvz. Enterobacteriaceae) padaugėjimas. Manoma, jog genų polimorfizmas gali turėti įtakos PI-DŽS išsivystymui, nes lemia TNF-α koncentracijos padidėjimą ir mažesnią IL-10 raišką. Putliosios ir enterochromafininės ląstelės gali didinti visceralinį jautrumą ir taip turėti įtakos DŽS simptomų pasireiškimui. Dėl lėto pažeistų enterinių nervų atsistatymo po infekcijos atsiranda PI-DŽS būdingas skausmas. PI-DŽS diagnozuojamas remiantis diagnostiniais kriterijais (Roma IV). Pagrindinis PI-DŽS kaip ir DŽS gydymas yra simptominis, nes iki šiol nėra išsiaiškinta tiksli šios ligos patogenezė. [...]. Irritable bowel syndrome (IBS) is a chronic disorder of the gastrointestinal tract, characterized by abdominal pain and altered bowel habit. The clinical severity largely varies, ranging from episodic mild pain up to severe daily symptoms, associated with psychological distress and a drop of quality of life. Post-infectious irritable bowel syndrome (PI-IBS) is a common disorder when symptoms of IBS begin after an episode of acute gastroenteritis. IBS prevalence is reported in the range of 7-16%, the incidence of new IBS 12 months after the infection was 10.1%. The incidence appears higher after parasitic or protozoan infections at 49% compared to 13.8% after bacterial gastroenteritis. The risk of developing PI-IBS is associated with the severity of acute intestinal infection, duration of diarrhea, younger age, anxiety, depression and female gender. The pathogenesis of IBS is not entirely clear. It is thought that several factors may contribute to its development. Significant changes in intestinal microflora were observed in IBS: a decrease in coliform bacteria, Lactobacillus spp., Bifidobacterium spp. and an increase in other organisms (e.g. Enterobacteriaceae). It is thought that gene polymorphism may influence the development of PI-IBS by increasing TNF-α concentration and decreasing IL-10 expression. Mast cells and enterochromaffin cells may increase visceral sensitivity and thus affect the onset of IBS symptoms. The PI-IBS pain can be caused by the slow recovery of damaged enteric nerves after infection. PI-IBS is diagnosed based on diagnostic criteria (Rome IV). The primary treatment for PI-IBS, as well as IBS, is symptomatic because the exact pathogenesis of this disease has not been elucidated. Treatment is focused on reassuring the patient and ensuring that the diagnosis is accurate. [...].