Gydytojui praktikui: dirgliosios šlapimo pūslės sindromo diagnostika ir gydymas

Abstract

Įvadas. Neuromuskulinė šlapimo pūslės disfunkcija, arba dirgliosios šlapimo pūslės sindromas (DŠPS), yra vienas šlapimo nelaikymo tipų – lėtinė būklė, kuriai būdingas stiprus ir staigus noras šlapintis su šlapimo nelaikymu ar be jo, dažnas šlapinimasis ir nikturija. DŠPS paplitimas bendrojoje populiacijoje yra 12-17 proc., tarp vyresnių nei 75 metų moterų – 31 proc., tarp vyrų – 41 proc. (1 pav.). Neuromuskulinė šlapimo pūslės disfunkcija yra labai susijusi su pablogėjusia gyvenimo kokybe – mažėja darbingumas, produktyvumas, jaučiamas menkesnis lytinis pasitenkinimas, atsiranda sutrikimų, dažnesni depresijos simptomai, blogesnė psichinė sveikata ir miego kokybė. Moterims, kurios pomenopauziniu laikotarpiu serga DŠPS, dažnesni griuvimai ir kaulų lūžiai (2 pav.). Antimuskarininiai vaistai išlieka viena pagrindinių priemonių gydant šį sindromą. Solifenacino sukcinatas – šlapimo pūslei selektyvus antimuskarinis vaistas, efektyviai sumažinantis DŠP simptomus ir gerai toleruojamas. Rekomenduojama jo dozė – 5 mg 1 k./d., gali būti didinama iki 10 mg/d. Kitos priemonės – gyvensenos keitimas, skysčių vartojimo ribojimas ir fizioterapija, įskaitant šlapimo pūslės treniravimą – palengvina DŠPS kontrolę. [...].