Ūminis pilvo skausmas: diagnostikos principai ir galiojantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus Ūminio pilvo skausmo protokolas

Darbo autorius: Tomas Masilionis Tikslas: Apžvelgti ir išanalizuoti literatūroje pateiktus duomenis ir apžvalgas apie ūmaus pilvo skausmo sindromo diagnostikos galimybes ir ypatumus Skubios pagalbos skyriuje. Juos palyginti su šiuo metu galiojančiu ūmaus pilvo ištyrimo protokolu, parengiant sisteminę literatūros apžvalgą. Uždaviniai: Remiantis literatūros šaltiniais apibendrinti pacientų besiskundžiančių ūmiu pilvo skausmu rūšiavimo ir klinikinio ištyrimo principus. Juos palyginti su jau galiojančia tvarka LSMUL KK SPS. Aptarti vaizdinių tyrimų pasirinkimo galimybes ir savalaikiškumą bei gydytojų specialistų poreikį ūmaus pilvo diagnostikoje. Palyginti su ūmaus pilvo protokolu. Išskirti svarbiausius diferencinės diagnostikos elementus bei apibrėžti ypatingas pacientų grupes. Metodai: Atrinkti straipsniai iš „PubMed“ ir „The Cohrane Library“, kurie buvo publikuoti nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2020 m. vasario mėn. Nagrinėtos literatūros apžvalgos, sisteminės literatūros analizės, meta-analizės, klinikiniai retrospektyviniai tyrimai. Papildomai nagrinėtas ir LSMUL KK SPS Ūmaus pilvo protokolas, galiojančios vidaus ligų, skubios medicinos gydytojų bei bendrosios praktikos slaugytojų licencijų normos. Taip pat nagrinėti keturi straipsniai, atitinkantys baigiamojo mokslinio darbo temą, ne senesni nei 2001 m. Atrinkti straipsniai, nagrinėjantys ūmaus pilvo sindromo klinikinę raišką, diagnostiką, diferencinę diagnostiką. Atmesti straipsniai, kuriuose nagrinėjami vaikų ūmaus pilvo sindromas, tik gydymo taktika ūmaus pilvo sindromo metu arba tik konkrečios patologijos gydymas Išvados: Pacientų rūšiavimas didiną diagnostinį efektyvumą, nes ištyrimas atliekamas pirmiausiai sunkiausios būklės pacientams, kuriems laikas iki diagnozės nustatymo turi reikšmės. Klinikinis paciento ištyrimas naudingas skirstant pacientus į ekstrinius ir neekstrinius, jis leidžia įtarti patologijas ir organizuoti tolimesnį ištyrimą, tačiau nėra pakankamai tikslus galutinės diagnozės nustatymui ar sprendimo priėmimui. Šiuo metu protokolu apibrėžta tvarka ilgina ekstrinių paciento patekimą pas gydytoją anesteziologą – reanimatologą. Ultragarsinis tyrimas įvardijamas kaip pirmo pasirinkimo vaizdinis tyrimas neekstriniams pacientams. Pilvo ir dubens kompiuterinė tomografija turėtų būti atliekama kaip pirminis tyrimas ekstriniams ir tam tikrų grupių pacientams, kuriems ūmaus pilvo sindromas gali pasireikšti atipiškai. Gydytojų specialistų poreikis ekstriniams pacientams yra neatidėliotinas, o neekstriniams – išliekant neaiškiai diagnozei, specifinėse patologijose. Ūmaus pilvo skausmo protokolas apibrėžia tik gydytojo chirurgo konsultacijos savalaikiškumą, o kitų specialistų iškvietimo indikacijos ir laikas lieka ne iki galo aiškūs. Į diferencinę diagnostiką būtina įtraukti ir ekstraabdominalinių sistemų patologijas, galinčias pasireikšti ūmiu pilvo skausmu. Ypatingoms pacientų grupėms (senyvi, imunosupresiški, psichiatriniai ir kt.) priklausančius pacientus būtina tirti individualiai dėl galimai prastai išreikštos klinikos patologijose, reikalaujančiose skubios intervencijos. Rekomendacijos: Ūmaus pilvo protokole reikėtų atsisakyti chirurginio rūšiavimo, kuris apsprendžia konsultuojančio gydytojo chirurgo pareigas Skubios pagalbos skyriuje, o patį ištyrimo kelią sudaryti SPS budinčio gydytojo darbui apspręsti. Jų galiojančios licencijų normos leidžia tirti ūmiu pilvo skausmu besiskundžiančius pacientus. Būtina apibrėžti visų konsultantų, kurių gali prireikti tiriant ūmiu pilvo skausmu besiskundžiantį pacientą, savalaikiškumą. Laboratorinius ir vaizdinius tyrimus reikėtų planuoti kartu su gydytojų specialistų iškvietimu, taip trumpinant laiką nuo paciento atvykimo iki diagnozės nustatymo. Reikėtų išskirti ūmaus pilvo skausmo protokole ypatingų pacientų grupių ištyrimą, jį organizuojant kuo detalesnį per trumpiausią laiką, nes jų naudos/žalos santykis yra kitoks nei bendrojoje populiacijoje.

Author: Tomas Masilionis Aim: To review and analyze the data and reviews in the literature on the possibilities and features of the diagnosis of acute abdominal pain syndrome in the Emergency Department. They were compared with the current acute abdominal examination protocol in a systematic literature review. Objectives: To summarize the principles of classification and clinical examination of patients with acute abdominal pain based on literature sources. Compare them with the already existing procedure protocol at Emergency Department of Kaunas Clinics. To discuss the options and timeliness of imaging examinations and the need for medical specialists in acute abdominal diagnostics. Compare with Acute Abdominal Protocol. To single out the most important elements of differential diagnosis and to define special groups of patients. Methods: Selected articles from PubMed and The Cohrane Library that have been published since February, 2010 until February, 2020. Literature reviews, systematic literature analyzes, meta-analyzes, clinical retrospective studies were analyzed. In addition, Protocol for Acute Abdominal Pain Applied in Emergency Department at Kaunas Clinics, valid licensing norms for internal medicine, emergency medicine doctors and general practice nurses were included in analysis. Additionally, four articles corresponding to the topic of the final research paper, not older than 2001, were included. Selected articles which analyzed acute abdominal syndrome clinical manifestation, diagnostics, differential diagnosis. Rejected articles which studied acute abdominal syndrome in children, only treatment tactics during acute abdominal syndrome, or only treatment of a specific pathology Conclusions: Patient triage increases diagnostic efficiency because clinical examination is performed primarily on the most severe patients for whom the time to diagnosis is relevant. Clinical examination of the patient is useful in dividing patients into urgent and non-urgent, it allows to suspect pathologies and to organize further examination but is not precise enough to make a definitive diagnosis or make a decision. Currently, the procedure defined by the protocol prolongs the emergency patient's access to the anesthesiologist. Ultrasound examination is termed as the first-line imaging examination in non-urgent patients. Abdominal and pelvic computed tomography should be performed as a primary examination in extreme and certain groups of patients who may develop atypical acute abdominal syndrome. The need for medical specialists is urgent for urgent patients and for non-urgent patients – when diagnosis remains unclear or specific pathologies are suspected. The Protocol for Acute Abdominal pain only defines the timeliness of a consultation with a medical surgeon, while the indications and timing of calling other specialists remain unclear. Differential diagnosis must include pathologies of the extra-abdominal systems that may present with acute abdominal pain. Patients belonging to special patient groups (elderly, immunosuppressive, psychiatric, etc.) should be examined individually due to the possibility of poor clinical manifestations in pathologies requiring urgent intervention. Recommendations: The acute abdominal protocol should refuse surgical triage that determines the role of the consulting surgeon in the Emergency Department and provide examination path to determine the work of the physician of Emergency department. Their current licensing norms allow them to examine patients with acute abdominal pain. It is necessary to define the timeliness of any specialists that may be required in the examination of a patient with acute abdominal pain. Laboratory and visual examinations should be planned in conjunction with the call of physician specialists, thus shortening the time from patient arrival to diagnosis. In the acute abdominal pain protocol, a distinction should be made between the study of specific groups of patients, organized as detailed as possible in the shortest possible time, as their benefit / harm ratio is different from that in the general population.