Blauzdikaulio diafizės lūžiai vaikiškame amžiuje. Veiksniai įtakojantys gydymo taktikos pasirinkimą šių lūžių gydyme
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Autorius: Saulius Stelmokas Darbo pavadinimas: Blauzdikaulio diafizės lūžiai vaikiškame amžiuje. Veiksniai įtakojantys gydymo taktikos pasirinkimą šių lūžių gydyme Darbo tikslas: Nustatyti reikšmingiausius veiksnius, lemiančius vaikų blauzdikaulio diafizės lūžių gydymo taktikos pasirinkimą bei sėkmingą gydymo eigą. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti blauzdikaulio diafizės lūžių epidemiologinius duomenis. 2. Nustatyti pagrindinius veiksnius, lemiančius vaikų blauzdikaulio diafizės lūžių gydymo taktikos pasirinkimą ir gydymo efektyvumą. 3. Įvertinti dažniausiai taikomus konservatyvaus ir chirurginio gydymo metodus vaikams, patyrusiems blauzdikaulio diafizės lūžius. Tyrimo dalyviai ir metodika: LSMUL KK vaikų skubios pagalbos ir vaikų ortopedijos traumatologijos skyriuje 2018 – 2022 m. gydyti pacientai, patyrę blauzdikaulio diafizės lūžius. Tirti <18 metų pacientų, atrinktų pagal S82.2 ir S82.9 TLK kodus, dokumentiniai bei informacinės sistemos duomenys. Statistiniai skaičiavimai buvo atlikti naudojant “IBM SPSS“ programą. Dviejų nepriklausomų grupių kiekybinio požymio lyginimas, kai kintamųjų reikšmių skirstinys populiacijoje netenkino normaliojo skirstinio sąlygų, atliktas pasitelkiant Mano Vitnio kriterijų, o kuomet tiriamųjų grupių buvo daugiau nei dvi – naudotas Kruskalio Voliso kriterijus. Kokybinio požymio reikšmių pasiskirstymo homogeniškumas, lyginant skirtingas grupes, atliktas naudojant ꭓ 2 požymių homogeniškumo kriterijų. Statistiškai reikšmingi skirtumai tarp grupių buvo nustatomi tuomet, kai p reikšmė buvo mažesnė nei pasirinktasis reikšmingumo lygmuo (α = 0,05). Rezultatai: Blauzdikaulio diafizės lūžius patyrusių vaikų amžiaus vidurkis siekė 9,44 (SN = 4,630) metus ir dažniausiai šiuos lūžius patirdavo berniukai. Paciento svoris, amžius ir lūžusio kaulo sutrumpėjimas buvo pagrindiniai veiksniai nulemiantys gydymo taktikos pasirinkimą gydant blauzdikaulio diafizės lūžius. Išvados: 1. Dažniausiai blauzdikaulio diafizės lūžius patirdavo berniukai (68 proc.), o bendras visų pacientų amžiaus vidurkis (9,44 metai (SN = 4,630)) parodė, jog pradinių klasių amžiaus tarpsnio vaikai yra pagrindinė šių lūžių rizikos grupė. Daugiausia patirtų lūžių įvyko griūnant nuo paspirtuko, riedlentės ar dviračio. Dažniausiai pacientai patirdavo uždarus, spiralinio tipo, vidurinio apatinio diafizės trečdalio lokalizacijos lūžius. 2. Paciento amžius, svoris ir lūžusio kaulo sutrumpėjimas buvo pagrindiniai veiksniai lemiantys gydymo taktikos pasirinkimą. Vyresnis vaikų amžius (p < 0,001), didesnis svoris (p < 0,001) bei lūžusio kaulo sutrumpėjimas (p = 0,009) buvo pagrindiniai veiksniai nulėmę, jog patirto lūžio gydymui bus pasirinktas chirurginis gydymo metodas. 3. Ikimokyklinio amžiaus vaikai yra gydomi išskirtinai taikant konservatyvų gydymą. Gydymas intramedulinėmis elastinėmis vinimis yra dažniausias gydymo pasirinkimas gydant pradinių klasių vaikų ir paauglių blauzdikaulio diafizės lūžius. Konservatyvus gydymas, lyginant su operaciniu, pasižymi ilgesniu imobilizacijos periodu (p < 0,001), tačiau trumpesne stacionarizavimo trukme (p < 0,001).
Author: Saulius Stelmokas Title: Factors Which Influence Choice of Treatment for Diaphyseal Tibial Fractures in Children Study goal: To discover the most important factors which can influence the choice of treatment for diaphyseal tibia fractures in children Objectives: 1. To sum up the epidemiological data of children‘s diaphyseal tibia fractures. 2. To identify the main factors which influence the choice of treatment for diaphyseal tibia fractures in children and chosen treatment effectiveness. 3. To evaluate the most commonly used conservative and operative treatment methods for diaphyseal tibia fractures in children. Participants and methodology: In HLUHS KC Pediatric emergency care and pediatric orthopaedics and traumatology department treated patients who in the period of 2018 – 2022 year experienced diaphyseal tibia fractures. It were <18 year old patients who had S82.2 and S82.9 diagnosis codes. Only patient‘s documentation and hospital information system data were examined in this study. Statistical analysis was performed by using „IBM SPSS“ software. Two quantitative values in independent patient groups were compared by using the nonparametric Mann Whithey criterion and if there were more than two quantitive values the Kruskal-Wallis criterion was used. Qualitative trait values in different groups were compared with Chi-Square test. P < 0,05 showed statistically significant results. Results: Average patient age who experienced diaphyseal tibia fracture was 9,44 (SN = 4,630) years. These fractures were more common in boys. Patient‘s weight, age and fractured bone shortening were the main factors which influenced the further used treatment tactic. Conclusions: 1. Diaphyseal tibia were more common in boys (68 proc.), the average age of patient was 9,44 (SD = 4,630) years which showed that the primary school age group experienced these fractures the most. The main cause of fractures were falls from kick scooters, skateboards or bikes. Most fractures were closed (92 proc.), spiral (42 proc.) in the distal part of the diaphyseal shaft. 2. Age, weight and fractured bone shortening were the main factors, which influenced what treatment tactic will be used. Fractures with shortening (p = 0,009), older patient‘s age (p < 0,001) and bigger weight (p < 0,001) were more common in patients who were treated with surgical methods. 3. Preschooler kids were treated only by using conservative methods. Intramedullary elastic nails were the most commonly used in fractures experienced by teenagers and primary school kids. Patients treated with conservative methods showed significantly longer immobilisation period compared to kids treated with surgical methods (p < 0,001), however conservatively treated patients stayed in the hospital for a shorted period of time (p < 0,001).